Kiek kainuoja fotografas: mano istorija
Kada mes sau užduodam šį klausima? Klausima, kiek kainuoja fotografas arba jo paslaugos? Paprastai turbūt tada, kuomet yra proga ir prireikia jo paslaugu. Niekada savęs nelaikiau fotografu ir turbūt niekada tokiu nelaikysiu. Anaiptol esu labai savikritiškas šiuo klausimu, nes manau, kad kiekvienas turim atlikti darbą kaip, jog nekiltu klausimu. O ką jau kalbėti apie rezultatus. Tačiau gyvenime viskas kartais susiklosto taip, jog pasitaikai ne laiku ir ne vietoje ir žiūrėk... Tu jau fotografas.
Būtent man taip nutiko, likimas arba norai įamžinti kažką, nulėmę tai, jog prieš kelerius metus įsigijau turbūt pigiausia tada buvusi veidrodini fotoaparatą su standartiniu, kitiniu objektyvu. Ir kaip galima ir tikėtis pyškinau viską iš eiles, o po poros dienų man jau teko fotografuoti vestuvėse. Ne, manęs niekas nesamdė ir pinigu niekas nemokėjo. Tiesiog situacija padiktavo taisykles, o aš žinoma tuom pasinaudojau. Patikėkit manim, nuotraukos buvo tokios baisios, jog aš dabar jeigu jas kažkur rasčiau, turbūt mirčiau iš gėdos. Vienur tik galvos, kitur tiesiog "kažkas" ir taip didžioji dauguma nuotraukų. O ką jau kalbėti apie kažkokius nustatymus, išlaikymus ir panašiai. Viskas ką tada žinojau, tai jog yra režimas "auto" ir jis turbūt pats viską parenka. Keli šimtai nuotraukų, kur net vienos turbūt nebuvo galima išrinkti kaip kad "nu šita puse velnio". Bet vyriokas su "rimta" kamera atrodė rimtai. Laikas bėgo, noras pasiknisti po nustatymus padėjo atrasti ir manual režimą, keisti išlaikymą, ISO, šviesą, fokusavimą ir panašiai. Eigoje įsigijau dar viena objektyvą, kuris leido daryti portretus kurie vis tiek man mažai patiko. Vienintelis žmogus kuris buvo mano bandomasis "triušis" tai mano sese. Padaręs gal tūkstančius jos nuotraukų, pora visada rasdavau pakenčiamu. Vėl taip sutapo, pasimaišyti pažįstamiems po kojomis ir vėl vestuves.
Ir čia jau buvo tas momentas, kuomet aš galvojau, jog bijau daug labiau nei kad bijo priimti sprendimą jaunieji. Visu pirma tai jau buvo darbas, pirmas darbas už kuri man kažkas mokėjo pinigus. Kitas dalykas, man buvo reikalavimai, ir žinoma tas kvailas mano paties kritikavimas ir spaudimas sau. Ta proga, kad jau iš to uždirbsiu, gauta uždarbį dar prieš ji gaunant paskyriau dar vienam objektyvui. Šįkart 50mm 1.4f originalus Nikon objektyvas, šviesus, greitas ir pirmas kuri turbūt privalo turėti visi fotografuojantis žmones. Ant kojų visa diena, nuo 9h ryto iki kiek daugiau nei pirmos valandos nakties. Su keturių, penkių valandų kelione i visai kita Anglijos dali. Pirma karta gyvenime jaučiausi išsunktas emociškai. Visu pirma baime, baime praleisti akimirkas, nepamatyti, neužfiksuoti. Jau nekalbu apie vietoves nežinojimą, patirties neturėjimą ir žinoma "nufotkint šita, dabar čia" komentarus. Po visko lūžau, bijojau rytojaus, turbūt bijojau dar labiau nei kad vakar dienos. Nes rytoj man reikės peržiūrėti ką aš užfiksavau, atrinkti bent penkiasdešimt nuotraukų ir per para laiko jas sutvarkyti. Nes toks pageidavimas, kažkas moka pinigus, kažkas diktuoja taisykles.
Kad patirties trūksta matėsi vos ne visuose nuotraukose. Gelbėjo tik tai, jog buvo momentu, kuriuos pavyko užfiksuoti, gelbėjo žinoma ir surengta "čia ir dabar" fotosesija. Bet bendrai paėmus tikrai jaučiausi pervertintas. Bet kaip ten bebūtų atrinkau penkiasdešimt nuotraukų, geras penkias valandas jas tvarkiau ir galiausiai vėlokai vakare sulaukiau, dar vakar iškeptu jaunavedžių. Jaučiausi lyg butu gyvenimo egzaminas, lyg nuo to, ką pasakys jie, priklausys tai kaip aš toliau gyvensiu. Ir žinoma, praktiškai kiekviena iš penkiasdešimties peržiūrėtų nuotraukų, turėjo komentarą. Tai jų teise, ir turbūt taip turi būti, nieko nebuvo i mano puse, jokiu pastabu. Tiesiog jaunoji visur buvo nepatenkinta savimi. Taip kaip ji atrodo, kaip ji užfiksuota ir panašiai. Viena vertus, gal čia jinai pati sau negraži, nežinau. Bet fotografas, nuotraukose turi pateikti, užfiksuoti žmogų iš jo geriausios puses, bent jau aš tuom įsitikinęs. Save guodžiau tik tuom, jog jie mane pažįsta, žino mano gebėjimus ir jie nusprendę mane pasamdyti ir už tai dar mokėti pinigus. Bet ta paguoda nelabai taisė padėti, tiesiog keikiau save, jog nereikia lįsti ten, kur man ne vieta, o jeigu jau lendu, reikia žinoti kaip tai daryti...
Aplamai fotografuoti aš mėgstu, bet mažai tenka fotografuoti žmones, o ką jau kalbėti apie kažkokia fotosesija ar panašiai, kad vėliau kažką atsirinkti, įsisavinti ir vėliau tobulinti savo įgūdžius. Bet, kaip ir sakiau, žmonės vis dar turi įsitikinimą, jeigu tu turi fotoaparatą, vadinasi to ir užtenka. O jeigu dar turi kažkokį "mandra" fotoaparatą, viskas vadinasi tu jau fotografas. Nes ko ten reikia, tik paspausti ta mygtuką ir tiek, o daugiau viską padarys tas "mandras" daiktas. Ir taip jau nutiko, jog ateinančia vasara ir vėl turėsiu fotografuoti vestuves. Žinoma šįkart laiko marios, geros galimybes padidinti savo objektyvu skaičių, galbūt iki vasaros įsigyti kažkokį kita prietaisą. Ir velnias žino, gal kažkaip iki to laiko įgyti daugiau patirties fotografuojant žmones.
Tačiau grįžtant prie įrašo pradžios ir kalbant apie kainas, tai aš vis dar įsitikinęs, jog fotografai vis dar menkai įvertinami. Nekalbu apie save, anaiptol, kaip ir sakiau savęs tokiu net neskaitau. Tačiau bendrai paėmus, iš žmonių kurie užfiksuoja svarbiausius kažkieno gyvenimo momentus, reikalaujama ganėtinai daug. Paprastai diena, dvi darbo vien užfiksuoti pačius momentus. Nekalbu apie valandas praleistas planuojant, lankantis, jeigu įmanoma, ten kur vyks veiksmas. Ir begale praleistu valandų redaguojant nuotraukas siekiant pateikti geriausia rezultatą. Improvizacija, moralas, stresas ir panašus dalykai, o kur dar mokėjimas išnykti. Ir galiausiai viso to norima už kaip galima pigesne kaina, kuri kartais prasilenkia netgi su sveiku protu. Nes nežinant visu žingsniu, atrodo kaip fotografas, kuris paspaudžia "mandro" aparato mygtuką gali prašyti kelis šimtus ar net tūkstančius pinigu už viena, dvi dienas...
Būtent man taip nutiko, likimas arba norai įamžinti kažką, nulėmę tai, jog prieš kelerius metus įsigijau turbūt pigiausia tada buvusi veidrodini fotoaparatą su standartiniu, kitiniu objektyvu. Ir kaip galima ir tikėtis pyškinau viską iš eiles, o po poros dienų man jau teko fotografuoti vestuvėse. Ne, manęs niekas nesamdė ir pinigu niekas nemokėjo. Tiesiog situacija padiktavo taisykles, o aš žinoma tuom pasinaudojau. Patikėkit manim, nuotraukos buvo tokios baisios, jog aš dabar jeigu jas kažkur rasčiau, turbūt mirčiau iš gėdos. Vienur tik galvos, kitur tiesiog "kažkas" ir taip didžioji dauguma nuotraukų. O ką jau kalbėti apie kažkokius nustatymus, išlaikymus ir panašiai. Viskas ką tada žinojau, tai jog yra režimas "auto" ir jis turbūt pats viską parenka. Keli šimtai nuotraukų, kur net vienos turbūt nebuvo galima išrinkti kaip kad "nu šita puse velnio". Bet vyriokas su "rimta" kamera atrodė rimtai. Laikas bėgo, noras pasiknisti po nustatymus padėjo atrasti ir manual režimą, keisti išlaikymą, ISO, šviesą, fokusavimą ir panašiai. Eigoje įsigijau dar viena objektyvą, kuris leido daryti portretus kurie vis tiek man mažai patiko. Vienintelis žmogus kuris buvo mano bandomasis "triušis" tai mano sese. Padaręs gal tūkstančius jos nuotraukų, pora visada rasdavau pakenčiamu. Vėl taip sutapo, pasimaišyti pažįstamiems po kojomis ir vėl vestuves.
Ir čia jau buvo tas momentas, kuomet aš galvojau, jog bijau daug labiau nei kad bijo priimti sprendimą jaunieji. Visu pirma tai jau buvo darbas, pirmas darbas už kuri man kažkas mokėjo pinigus. Kitas dalykas, man buvo reikalavimai, ir žinoma tas kvailas mano paties kritikavimas ir spaudimas sau. Ta proga, kad jau iš to uždirbsiu, gauta uždarbį dar prieš ji gaunant paskyriau dar vienam objektyvui. Šįkart 50mm 1.4f originalus Nikon objektyvas, šviesus, greitas ir pirmas kuri turbūt privalo turėti visi fotografuojantis žmones. Ant kojų visa diena, nuo 9h ryto iki kiek daugiau nei pirmos valandos nakties. Su keturių, penkių valandų kelione i visai kita Anglijos dali. Pirma karta gyvenime jaučiausi išsunktas emociškai. Visu pirma baime, baime praleisti akimirkas, nepamatyti, neužfiksuoti. Jau nekalbu apie vietoves nežinojimą, patirties neturėjimą ir žinoma "nufotkint šita, dabar čia" komentarus. Po visko lūžau, bijojau rytojaus, turbūt bijojau dar labiau nei kad vakar dienos. Nes rytoj man reikės peržiūrėti ką aš užfiksavau, atrinkti bent penkiasdešimt nuotraukų ir per para laiko jas sutvarkyti. Nes toks pageidavimas, kažkas moka pinigus, kažkas diktuoja taisykles.
Kad patirties trūksta matėsi vos ne visuose nuotraukose. Gelbėjo tik tai, jog buvo momentu, kuriuos pavyko užfiksuoti, gelbėjo žinoma ir surengta "čia ir dabar" fotosesija. Bet bendrai paėmus tikrai jaučiausi pervertintas. Bet kaip ten bebūtų atrinkau penkiasdešimt nuotraukų, geras penkias valandas jas tvarkiau ir galiausiai vėlokai vakare sulaukiau, dar vakar iškeptu jaunavedžių. Jaučiausi lyg butu gyvenimo egzaminas, lyg nuo to, ką pasakys jie, priklausys tai kaip aš toliau gyvensiu. Ir žinoma, praktiškai kiekviena iš penkiasdešimties peržiūrėtų nuotraukų, turėjo komentarą. Tai jų teise, ir turbūt taip turi būti, nieko nebuvo i mano puse, jokiu pastabu. Tiesiog jaunoji visur buvo nepatenkinta savimi. Taip kaip ji atrodo, kaip ji užfiksuota ir panašiai. Viena vertus, gal čia jinai pati sau negraži, nežinau. Bet fotografas, nuotraukose turi pateikti, užfiksuoti žmogų iš jo geriausios puses, bent jau aš tuom įsitikinęs. Save guodžiau tik tuom, jog jie mane pažįsta, žino mano gebėjimus ir jie nusprendę mane pasamdyti ir už tai dar mokėti pinigus. Bet ta paguoda nelabai taisė padėti, tiesiog keikiau save, jog nereikia lįsti ten, kur man ne vieta, o jeigu jau lendu, reikia žinoti kaip tai daryti...
Aplamai fotografuoti aš mėgstu, bet mažai tenka fotografuoti žmones, o ką jau kalbėti apie kažkokia fotosesija ar panašiai, kad vėliau kažką atsirinkti, įsisavinti ir vėliau tobulinti savo įgūdžius. Bet, kaip ir sakiau, žmonės vis dar turi įsitikinimą, jeigu tu turi fotoaparatą, vadinasi to ir užtenka. O jeigu dar turi kažkokį "mandra" fotoaparatą, viskas vadinasi tu jau fotografas. Nes ko ten reikia, tik paspausti ta mygtuką ir tiek, o daugiau viską padarys tas "mandras" daiktas. Ir taip jau nutiko, jog ateinančia vasara ir vėl turėsiu fotografuoti vestuves. Žinoma šįkart laiko marios, geros galimybes padidinti savo objektyvu skaičių, galbūt iki vasaros įsigyti kažkokį kita prietaisą. Ir velnias žino, gal kažkaip iki to laiko įgyti daugiau patirties fotografuojant žmones.
Tačiau grįžtant prie įrašo pradžios ir kalbant apie kainas, tai aš vis dar įsitikinęs, jog fotografai vis dar menkai įvertinami. Nekalbu apie save, anaiptol, kaip ir sakiau savęs tokiu net neskaitau. Tačiau bendrai paėmus, iš žmonių kurie užfiksuoja svarbiausius kažkieno gyvenimo momentus, reikalaujama ganėtinai daug. Paprastai diena, dvi darbo vien užfiksuoti pačius momentus. Nekalbu apie valandas praleistas planuojant, lankantis, jeigu įmanoma, ten kur vyks veiksmas. Ir begale praleistu valandų redaguojant nuotraukas siekiant pateikti geriausia rezultatą. Improvizacija, moralas, stresas ir panašus dalykai, o kur dar mokėjimas išnykti. Ir galiausiai viso to norima už kaip galima pigesne kaina, kuri kartais prasilenkia netgi su sveiku protu. Nes nežinant visu žingsniu, atrodo kaip fotografas, kuris paspaudžia "mandro" aparato mygtuką gali prašyti kelis šimtus ar net tūkstančius pinigu už viena, dvi dienas...
Komentarai
Rašyti komentarą