Emigranto nuomonė

Tapo populiaru išsakyti savo nuomone, visiškai nesvarbu reikia jos ar ne. Todėl pabūdamas ir aš populiarus, pabandysiu šiandien savo nuomone išreikšti apie dalykus kurie man jau pradeda užkliūti. O kalbu aš apie "kiek man turėtu mokėti, jog aš sugrįžčiau į Lietuva". Niekam nepaslaptins, aš jau pora metu kaip esu migrantas, na bent jau taip žmones kurie išvažiuoja dabar vadinami. Ir per šiuos kiek daugiau nei du metus vis girdžiu jau iki kaulų smegenų atmintinai atkalta fraze. Kuri skamba būtent taip, kaip ir pacitavau prieš tai.

Visu pirma kaskart ši kažkieno pradėta diskusija visiškai neturi protingo tęstinumo. Nes jau vien pats klausimo kėlimas yra beprasmiškas. Niekas, niekam, nieko nemokės, juo labiau grįžusiam migrantui, kuris paprastai įgavo patirties stovėti prie linijos ir... Kaip Užkalnis pasakytu, sukioti vištoms galvas. Iškėlus šį klausima, o kodėl turėtų kažką mokėti? Paprastai eina kitas pasakymas "nu jau už 300EU aš tikrai nedirbsiu". Eilinis migranto posakis, nes būtent minimumą jis gauna paprastai ten i kur migravo. Todėl jam kitoks didesnis užmokestis kažkur, kad ir Lietuvoje sunkiai įsivaizduojamas. Netgi ir tai, jog tas pats minimumas jau tuoj pabaigs 300 riba.

Žinoma negalima tokiu žmonių labai kaltinti, pabaigę 10 klasių arba niekada nieko nedirbę po mokyklos baigimo, iškart migruoja. Lietuva ar kita kokia i ta puse esančią šalį išvadina įvairiais epitetais. O visa savo neišstengimą judėti pirmyn ir matyti daugiau nei "nu jau už 300EU..." nurašo ant "vagiu" politiku. Taip paprasčiau, mažiau galva skauda, jog nieko daugiau pasiūlyti negali. Taip įtikina save ir aplinkinius koks dabar saliai praradimas, nes jis va išvyko...

O išvykęs čia, paprastai dirba (likusieji šalyje, kokie pat kaip ir jis, tai vadina "juodus darbus") ir uždirba ta pati minimumą čia. Bet kadangi čia kitoks minimumas, todėl jis "gali" sau leisti apie "nieką negalvoti" (lyg paprastai tai darytu) ir ramiai sau gyventi.

Nors kita vertus... Sugrįžta į ta "šūdina" Lietuva atostogoms, nuvyksta "prie jūros" parodyti sau ir aplinkiniams, jog jis va sau gali leisti nuvažiuoti prie juros. Išleisti "juodu darbu" uždirbtus pinigus ir ką, vėl grįžti atgal į "ten viskas kitaip" šali. Supraskit mane teisingai, neturiu nieko prieš tuos kurie išvažiuoja tyliai ramiai ir kurie čia tiesiog gyvena be jokiu "o dabar aš pavarysiu". Galite man sakyti "tai kodėl pats išvažiavai, jeigu viskas jau ten taip gerai?" ir tuomet Jus turbūt busit tiesiog vieni iš tų aukščiau išvardintu. Nes paprasčiausiai nesuprantat, ką bandau pasakyti.

Anaiptol, tie kurie mane žino, puikiai supranta ir mano pozicija i daugeli klausimu, kalbant apie ta pačią Lietuva, jos problemas ir panašiai. Tačiau kitaip nei pastarieji, man užtenka proto suvokti, jog aš lygiai tiek pat reikalingas saliai, kaip kad šuniui penkios kojos. Ir niekada nepūčiau burbulo sakydamas, jomajo ką Lietuva prarado, nes aš išvažiavau taip ir neuždirbęs to minimumo.

Taip uždirbdamas minimumą Lietuvoje, sunkiai išgyvensi, galbūt netgi galima sakyti, sunkiai egzistuosi. Tačiau nereikia užsibrėžti ties juo ir nematyti daugiau nieko. Arba nereikia tikėtis, jog atėjus iš gatves, be jokios patirties, aplamai be jokiu įgūdžiu, staiga uždirbsite tūkstančius euru. Ir darbdavys vis klausines ar užtenka. To nebus niekada, to nėra niekur...

Kitas kiek paradoksalus dalykas yra būtent pats darbas. Tie kurie karta jau buvo kažkur emigravę ar panašiai, puikiai žino. Darbo savaite čia ties 40 valandų retai pasibaigę. Ypač paprastam darbininkui kažkur fabrike. Taigi toks "nedirbsiu už minimumą" tautietis paprastai ir dirba būtent kažkur fabrike po 10-12 valandų per parą. Geriausiu atveju tik 5 darbo dienas per savaite ir apart to jog padejuoja, kad šiandien dar tik antradienis... Tyliai toliau dirba. Tačiau Lietuvoje viskas vyksta kiek kitaip, žmones dirba 40 valandų per savaite, būtent už tai ir gauna ta savo minimumą ir žinoma... Dejuoja, jog "šudina" Lietuva jiems "neduoda". O pasisukus pokalbiui tarkim apie viršvalandžius ar panašiai, dažniausias posakis būna "ir taip nieko nemoka, dar viršvalandžius dirbti...".

Belieka apsišarvuoti kantrybe ir leisti jiems toliau "protingai" mąstyti.