Keliaujam i Roma

Jaučiau kaip nugara bėga prakaitas, prilipusi maike ir dar labiau sustiprino ta nepatogumo jausmą. Tačiau lengva panika manyje šį nepatogumą nustūmė i šoną. Jaučiausi lengvai sutrikęs, nes stovėdamas stotyje, vis nesupratau kaip ji čia veikia. Mums reikia metro stoties, ji kaip ir čia... Tai kur tuomet įėjimas?
Šiaip esu iš tu kurie jaučiasi pakenčiamai visomis aplinkybėmis, tačiau kuomet aš pasiklydęs... Ne, sis jausmas tampa labiau nepatogus, net kad gali pasirodyti.

Beveik visi Metro su graffiti.

Šiek tiek pasimetę i kaire, dešine, galiausiai pasiklausiau informacijoje kur čia ta Metro stotis, pasirodo jinai visai kitam šios stoties gale. Beje pati stotis tikrai didele, atvykus i ja pirma karta, pasimesti yra kur. Nusigavę ten kur mums ir reikia patekom i Metro stoti. Kadangi turėjom Roma Pass turisto korteles (būtent taip aš jas ir vadinu) Metro ir visas likęs transportas nemokamas trys paras. Buvo nepilnai aišku kur tiksliai mums reikia išlipti, kadangi mano turimi offline žemėlapiai veikia nelabai, išlipome šiek tiek per anksti. Kalbant apie Metro, tai buvo antras kartas aplamai gyvenime, kuomet aš juo naudojausi. Tai Londono metro atrodo ne toks margas ir "gyvesnis" bet bendrai viskas tas pats.

Vos išlindęs i pavirsiu vėl pajutau kaip sis karštis lengvai kerta man per kojas, galva, o ką jau kalbėti apie prakaitą, kurio buvo pilna visur. Bet aš kantrus, tyliai save nuraminau, jog nėra reikalo dabar panikuoti, fakto jau nepakeisi, tu čia. Juolab, iškilusi sekanti problema, kurgi visgi tas mūsų viešbutis? Tiksliai žinojau kur jis randasi, bet niekaip nepavyko surasti kur randamės mes. :) Galiausiai prajunginėjus visas įmanomas programėles, užsisakiau Tele2 internetą ir jau po keliu minučių, judėjome teisinga kryptimi.

Keisti medžiai, krūvomis stovintys motoroleriai, akyse raibuliuojantis karštis ir mes. Pusdurniai lietuvaičiai, velnias žino ką darantys šioje pragaro skylėje. Būtent tokia mintis gal puse minutes man nedavė ramybės. Bet kadangi kaltinti nebuvo ko, pats viską suplanavau. Tai labiau už tai kaip nepatogu man, galva skaudėjo dėl Viktorijos. Tačiau, nes, kadangi, aš sunkiai aplamai parodau kaip kažką jaučiu ir panašiai, tai visas tas galvos skausmas ir išliko mano galvoje...

Keliolika minučių ir mes pagaliau prieinam trijų grotelių viešbutį įsikūrusi visai geroje Romos vietoje. Būtent vieta buvo numeris vienas, renkantis kur gyventi. Nesinorėjo kaskart keliauti kilometrus tam, jog būti ten, kur mes gyvenom. Greita registracija, prikolnas paaiškinimas, kai vėl eilini karta pasijunti, jog dėl tavo anglu kalbos, žmones laiko tave tokiu, kuris visai angliškai nekalba. Ir ką, netrukus mes jau savo laikinuose namuose. Nedidukas kambarys, primenantis kokius 90 metus Lietuvoje, senokas, mažas televizorius prie sienos ir labai keistos rozetes. Didelis balkonas su eiliniu vaizdu i gatve ir už kampo esanti parduotuvėle. Būtent parduotuves man ir reikėjo, reikėjo nusipirkti gerti, dantų pastos, taigi pirmas tikslas ir buvo būtent ji. Kainos spėju ten imamos iš lubų, nes kainų nėra. Man viskas kainavo po 3 eurus. Galvoju, ok, Roma gal ir mega miestas (lyginant su kokiu Kaunu) bet negali būti viskas taip baisu. Vėliau paaiškėjo, jog nėra taip jau ir baisu, tiesiog tokios parduotuvėles daro pinigą iš turistu.

Vatikano pasididžiavimas.

Pabuvę kambaryje iki kol aprims visas tas karštis, vakarop patraukėme pagaliau apžiūrėti tos Romos. O žiūrėti i ką tikrai buvo. Visu pirma tai pirma vakarą (kaip beje ir vėliau) ėjom tiesiog su idėja, "gal einam ten? einam!". Pirmas dalykas kurio norėjom, maistas. Roma - Italija, jomajo čia tikrai bus kažkas tokio skanaus. Užsukame i gatve, kuri nusėta kavinukėmis, restoranais, užeiname i viena iš jų. Tuštokas, keli lauke valgantis žmones, i mus niekas beveik nekreipia dėmesio. Galiausiai gaunam meniu, nieko gero. Nieko gero, tai ne šiaip nieko gero. O nieko gero tikrąja to žodžio prasme. Kainos tikrai ne turistams kurie atvyko tiesiog iš "biudžeto". Bet mes jau čia, Viktorija ima pica, kaip kitaip, Italija visgi. Aš bandau lazanija. Mažokai, tačiau lyg ir pakanka. Lengvas vakaras, vis dar karsta, gerai bent tiek, saules jau nėra. Patraukiam kažkur ir pasirodo mes jau Vatikane. Šv. Petro Bazilika, beje didžiausia bažnyčia pasaulyje, didžiulė aikšte, pilna policijos ir šiaip kareiviu ginkluotu automatais. Jaučiasi ta galybe, visiškai nesvarbu jog sumetimai kaip ir kodėl man nėra tiek svarbus.

Didžiulė aikštė, iš jos visas pasaulis sveikinamas popiežiaus.

Naktį visas tas grožįs atrodo pritrenkiančiai.

Lengvai temsta, įsijungiančios šviesos sukuria gražų vaizdą būtent pačios aikštės ir visu gražumu priešais esančios Bazilikos.  Kelios nuotraukos ir traukiam vėl kur akys mato, o jos kad mato. Šone esantys kažkoks bokštas. Man kad tik užsikarti kaip galima aukščiau. Netrukus paaiškėja, jog tai ne šiaip bokštas, čia pilis. Kad ir kas ten bebūtų, aš noriu ten, i viršų. Noriu pažiūrėti i si naktini miestą kaip galima iš aukščiau. O kai dar lengvai prijaučiantys visam tam senam reikalui, tai čia netgi įdomu.

Išlandžiojame beveik visais įmanomais būdais, užlipame beveik iki tiek, kiek įmanoma. Gailiuosi, jog neturiu stovo, tokia miesto panorama ir aš negaliu padaryti nuotraukų be jokio triukšmo. Bet... Gal dar kada.

Čia šita pilis.

Pili paliekam jau gerokai sutemus, priešais esantis tiltai atrodo super gražiai, o kažkas netgi daro vestuvine fotosesija. Vėliau paaiškės, jog ta fotosesija darys visas dienas, kiek tik mes ten buvom.



Žinoma eiliniai mūsų bambėjimai, mano visur "aš tai..." ir mes jau judam link viešbučio. Suprantam, reikia kažkaip priversti save bambėti iki kone ryto, jog atsikelti kaip vėliau, nes diena ir vėl bus karsta, nepakeliamai karsta. Užmiegame vėlai, tačiau gerokai po 12h jau prabundam. Sąlyginai anksti, tačiau. Lauke esantis triukšmas ir ore tvyrantis karštis tiesiog miegoti man ilgiau neleidžia.

Kadangi italai irgi žmones, kad ir kaip jiems nepasisekė su vasara (čia buvo ironija ;) ), jie sugalvojo porai valandų uždaryti pagrinde viską. Kavines, restoranus ir panašiai. Nežinau ar tai veikia tik Romoje, bet kad taip yra įsitikinau, bandant užsisakyti maisto i namus, kad ir itališkai, tačiau darbo laikas suprantamas visiems. Geroka pusvalandi sugaišęs kol aplamai suradau kaip ir kas ten veikia, pasinaudojęs appsu užsisakiau picų. Tiesa pasakius žinojau tik tiek, jog mums turi pristatyti picas, nei su kuom nei ar aplamai jos valgomos, nežinojau. Dvi dideles picos už 20 euru, plius 2 eurai pristatymas. Sąlyginai pigu, nes daug mažesnę pica ir praktiškai be nieko kainuoja vos ne tiek pat. Po geros valandos jau picos pas mus. Aišku man kaip visada pasisekė, gavau pica su grybais, gelbėjo tik tai, jog picos padas buvo labai skanus. Aš kad ir ta viena padą valgyčiau ir valgyčiau, rimtai, niekada neteko tokio skanaus pado valgyti.

Pasimaitinę, dar padripsoja pagaliau išėjome ir vėl tyrinėti Romos. Tikslas buvo koliziejus. Čia lygiai tas pats, kas lankytis Paryžiuje ir aplankyti Eifelio bokštą. Vienas garsiausiu Romos simboliu, aplankydami pro šalį pasitaikiusiu įvairių šiaip įžymių kūrinių judesio tikslo link. Be jokiu žemėlapiu ar dar kažko, tiesiog kažkaip taip sutapo, jog paprastai žemėlapio prireikdavo kai norim grįžti namo. O kai kažką susirasti, tai 8 atvejais iš 10 kažkaip pavykdavo. (Apart zoo sodo ir dar ten kažko.) Galbūt kad išsimiegoję, kad ir ne tiek kiek norėjom, o galbūt tiesiog jau kiek apsipratę prie to karščio judėjome sąlyginai daug.

Žmonių mase judanti pažiūrėti Kolizieju.

Galiausiai pavyko nuvykti ir prie taip norimo Koliziejaus, žmonių eile, tačiau grupėmis. Ir mes norim i vidų, tačiau greitai mūsų norą nužudo bilietais prekiaujantis vietiniai. Naktinis tarifas, arba mokat arba ateinat kita kart. Ne, šiandien nemokam, ateisim rytoj. Apsukam ratą aplink šį viena iš seniausiu pastatu Romoje ir traukiam toliau.  Padare nemažai kilometru visiškai neaišku kur ir kaip, sėdėjom kažkur ant laiptu, suoliuko ar šiaip kur tik įmanoma priglausti sėdimąja.

Judėdami link viešbučio dar prisėdome šalia diena šurmulingai buvusios pakrantes. Šalia tekanti upe ir ramiai po kelis vaikštantys turistai arba siek tiek išgėrę vietiniai, rodos nepasakysi, jog diena čia buvo minios turistu. Prasėdėjome gera valanda, pamatėm žiurkių judėjimą, bei jų bijančius ar tiesiog netikėtai išsigandusius žmones, pasijuokėme ir traukiam kažkur...

Naktinis pasisėdėjimas belekur.

Viešbutyje atsidūrėm jau gerokai po vidurnakčio, o mieste dar vyko didelis judėjimas, restoranai, kavines išgyveno piką. Gyva muzika už lango ir šūksniais bei plojimais ja palaikanti publika, smagu ir visai kažkaip nekasdieniška. Jeigu gerai pamenu grįžę dar žiūrėjom kažkokį filmą ir galiausiai aš jau išsikroviau. Užmigau tarytum para būčiau nemiegojęs.

Koliziejus.

Sekančia diena tikslas numeris vienas išliko žinoma Koliziejus, prisiminę jog turim Roma Pass ir gyvenam visai netoli metro sustojimo, važiuojam link jo su metro. Netrukus suprantam, jog Kolizieju kaip numeris vienas, šiandien pasirinko toli gražu ne tik mes. Žmonių begales, grupėmis, šiaip su gidu, o tokiu kaip mes, tiesiog, dar daugiau. Stojam i didžiule eile ir laukam. Dienos pikas, oras toks karstas, jog rodos skauda net prisilietus. Štai čia puiki proga užsidirbti eilini eurą žmonėms kurie nedavė ramybės visa kelione Romoje. Tas "van juro" galvoje vis dar tebeskamba. Nuo vandens, skėčiu, selfi stikeriu iki kepurių ar dar velnias žino ko. Tačiau vanduo ten tokiu metu einamiausia preke ir galima pamatyti, jog eina puikiai.

Man kiek įdomu buvo tai, iš kur jie to vandens gauna. Rankose saltas rodos katik iš šaldytuvo ištrauktas vanduo, jokiu saltkrepsiu ar panašiai niekur nemačiau.  Stovi  vietose kur šalia kažkokio gyvenamo pastato kaip ir nėra. Kaip ten bebūtų mes visada turėjom savo vandens, todėl šia paslauga pasinaudoti neteko, tačiau buvo momentas, kuomet vos...

Šimtai žmonių, norinčiu patekti i Kolizieju.

Koliziejus iš vidaus.

Didele eile prie įėjimo i Kolizieju kažkokiu būdu greitai pajudėjo, dar kelios akimirkos ir mes jau pajudėjome pro apsauga, ja praeja netrukus patekom ir i jo vidų. Keista buvo tai, jog turėjom Roma pass su kuriuo lankytis ten galima nemokamai, tačiau niekas taip ir netikrino ar pas mus jis dar galioja. Kad šiam pastatui beveik du tūkstančiai metu, viena vertus nepasakysi. Kita vertus tikrai matosi. Vienos kolonos puikiai išsilaikiusios, stovi lyg butu čia vos koki šimtą metu. Kitu deja likę tik fragmentai. Turistu jura besidarančiu asmenukes, prasukom ratą viena, kita. Padariau eile nuotraukų, tiesiog kaip ir visi. Netrukus lindom i šešėlį ir prisėdome ant nuvirtusios kolonos.




Jeigu gerai pamenu tai buvo pirma diena, kuomet mes taip anksti judėjome Romos gatvėmis, savaime aišku, vandens kiekiai suvartojami buvo buteliais. Viktorija dar pastoviai atsigaivindavo suradusi koki vandens saltini. Pasidairę po ta "seniena" lėtai kažką plepėdami traukiam lauk iš jo ir nusprendėm jog suoliuku tai tikrai galėtu būt daugiau. Sekantis lankytinas objektas mūsų sąraše turėjo būt kažkuo ypatingas zoo sodas. Iš analizavę turimus žemėlapius ir šiaip įvairius popiergalius, niekur jo taip ir neradom. Tuomet patraukėme i informacijos centrą, ten informacijos daug, bet nėra taip paprasta ja atsirinkti. Užklausiu ten sėdinčio vyriškio, pabandęs paaiškinti kaip nusigauti, galiausiai atspausdina man žemėlapį su visa reikiama informacija, palinki geros dienos, o mes laimingi judam pasigauti kokio transporto.

Zoo sodo gyventojai mėgaujasi baseinu.

Peržiaurėja visomis kryptimis važiuojančius autobusus, vis tiek nerandam jokio panašaus sustojimo. Metam šita reikia, leidžiamės i metro, išlipame visai netoli ten, kur gyvenam ir pėsčiomis judam link ZOO. Didžiulis parkas, nedaug medžiu, bet vis tiek atrodo masyviai. Geros keliolika minučių ir mes jau prie Zoo parko. Papildom vandens atsargas, perkam bilietus, su Rome pass dar gaunam nuolaida. Ir pirmyn link įvairiu gyvūnu. Kaip jau tapo įprasta, čia žemėlapio šturmanų tampa Viktorija, kaip ir Rygoje, taip ir čia ten klausyti "dabar einam čia".

Neturi vandens, ne problema, yra dulkiu.

Ir ši karta viskas pagal planą, nors dauguma gyvūnu nuo karščio išmirė arba jų aplamai nepastebesi, tačiau bent jau beždžionės tikrai buvo įdomios. Jos turėjo savo baseiną ir žinoma žmones domino savo išdaigomis.

Geros pora valandų šitam zoo sode ir judam atgal iš kur ateja. Tik šįkart jau siek tiek kitokiu maršrutu. Vis prisėdame, Viktorijai proga atrasti dar viena kankorėži. (Taip jinai šitų gėrybių berods pora atsivežė i Lietuva.) O man tiesiog ramiai paplepėti arba padaryti kokia, kažko tai nuotrauka.

Nepamenu tiksliai kokios tai dienos vienas iš vakaru, mes traukiam link McDolando pavalgyti, bendraujam ir staiga kažkas sako "LABAS". Akimirkai netgi pasimečiau, tačiau kažkaip natūraliai atsakiau Labas ir aš. Netrukus tapo aišku, porele tautiečių trauke daug greitesniu žingsniu ir mus prisivijo. Persimetė keliais žodžiais, palinkeja vieni kitiems sėkmes patraukėme skirtingais keliais. Man iš viso to ir dabar dar stovi momentas, jog kažkas nevisai Lietuviško. Paprastai mes santūrus žmones, o tautiečių vengiam, nebent reikia kažkokios pagalbos ar panašiai. O čia štai taip drąsiai užkalbino pasidalino mintimis, žodžiu tikrai buvo smagus momentas.

Nepamenu kodėl, bet Viktorija prašė nufotografuoti šitas durys.

Visi žinote ta kortele, kuri paprastai kiekvienam viešbutyje būna, su užrašu netrukdyti. Na bent jau iš filmu tai tikrai mate, žodžiu ir mes tokia kortele turėjom. Iš patirties viešbučiuose žinau, jog jeigu tokios korteles ant durų nepakabinsi, tai kokia 10 valanda tavo kambaryje apsilankys kambarine. Taigi šia kortele kaskart pakabindavau ant durų. Vienas iš tu penkių dienų rytas, girdžiu jog kažkas barbena i durys ir kažką sako man nesuprantama kalba. Netrukus atrakina durys ir užeina pagyvenusi kambarine, kuri angliškai nekalba. Pati išsigąsta daugiau nei kad aš, Viktorija aplamai pakele galva, pažiūrėti kas vyksta ir tiek žinių, aš dar sulaukiu itališko paaiškinimo, jog ta kortele pakabinau ne ta puse.

Kadangi jau gyvenome netoli Vatikano, neapsilankyti jo simbolyje butu gal netgi nuodėmė. Nuo ten kur mes gyvenome iki šio simbolio, geros penkios minutes. Pavaikštome ratu, surandam pro kur čia galima patekti i vidų, tačiau ne viskas taip paprasta. Ženklai dar iki patenkant i si simboli rodo, jog atrodyti reikia neiššaukiančiai, neišsiplikinus, negalima daryti to ir ano. Tai mes kaip ir kiti žinoma, visu šitų taisyklių neatitinkam. Bet visi tai puikiai supranta. Čia Vatikanas, čia tūkstančiai žmonių kasdien traukia tam, jog apsilankytu, pamatytu, nufotografuotu. Tikrai ne tam, jog atkeliautu tiesiog kaip i eiline bažnyčia sekmadienio ryta. Juolab lauke esantis oras, karštis kitaip apsirengti ir neleidžia. Taigi visi šitie draudimai daugiau tik formalumas. Patraukiam i vidų, prieš tai dar pasisėdėja, viduje tiesiog WOW. Sunku apsakyti, ta prasme tikrai neįsivaizduoju kiek ten laiko ir žmonių prie to dirbo, bet darbo buvo daug. Daugybe piešiniu su šventaisiais ar šiais įvykiais iš biblijos ar kažkas tokio. Daugybe skulptūrų, įvairūs šventieji ir dar daugybe dalyku...

Tikros vienuoles, kaip "netikėta".

Pasitrynę ten, vėl judėjome kur akis mato. Tačiau netrukus mus sudomino kažkoks judėjimas. Jeigu tiksliau tai grupe vienuoliu ir tokie kaip ir mes, smalsus turistai. Stojam ir žiūrim kas vyksta. O kas vyko, galit pažiūrėti video.

Turėjom dar viena diena, per ja norėjosi nuveikti dar kažką, kas leistu labai nepavargti, tačiau vis dėlto kažką ir pamatyti. Pasirinkom miesto pažinimo būdą važiuojant turistiniu autobusu. Žinot iš filmu turbūt, važiuoja autobusas su paprastai atviru stogu ir jame pilna turistu. Tai ir mes sugalvojom tokiu pasivažinėti. Beda buvo ta, jog nėra taip paprastai su jais. Viena vertus viskas ten paprasta, kita vertus nevisai. Mūsų atveju tai buvo pats pikas turistu, todėl nebuvo lengva nusipirkti bilieto arba jo kaina nebuvo tokia jau ir pigi. O kadangi mums reikėjo čia ir dabar, tai teko gerokai pagooglinti. Visgi pavyko.

Čia jau tikrai kiek netikėta, apelsinai...

Nupirkau bilietus ir čia iškilo nedidele problema, mums reikia juos atsispausdinti. Tiesiog taip, telefone jų nepriima. Einam i registracija ir čia sulaukiam pasakymo, jog jie dabar negali. Ale užimti ir panašiai. Pofik juos, lyg tai butu pasaulio pabaiga. Einam i sekanti viešbutį, po poros minučių jau bilietai mūsų rankose. Dabar sunkioji dalis, reikia susirasti ta autobusą. Roma toks aktyvus turistinis miestas, jog tokias paslaugas teikia eile tokiu kompanijų. Pamatom viena iš autobusu, prieinam, netrukus žinom kur judėti toliau. Dar kelios minutes ir mes jau sėdim jame. Aš čia įjungiu herojaus režimą ir lipu i antra aukštą su atviru stogu. Vaidinu herojų, jog man nekarsta. Nors vos prisėdus prilimpa maike prie kūno. Padarom ratą, lipam stotyje, siek tiek pavaikštome, grįžtam atgal. Pasivažinėja šituo autobusu, pasimaitinam, nusiperkam visokiu smulkmenų, grįžę susidedam daiktus ir ką... Laukia ilga naktis.

Naktine Roma, tikrai "žiūrisi".

Mūsų lėktuvas tik šešta valanda ryto, tačiau autobusas kuris veža i oro uosta, išvyksta puse penkių. Paskutiniu metro važiuojam i autobusu stoti, kadangi kito varianto nelabai ir buvo. Ir bandom čia sulaukti ryto. Iš pradžių prisiglaudę ant šaligatvio, sėdim, kalbam, juokiamės, žiūrim čia tokiu likimo broliu kaip mes. Vėliau supratę, jog visos nakties taip čia neprasėdėsim, traukiam kavos. Kavos iš aparato. Tiksliau pieno iš aparato. O taip, čia buvo tas momentas, kai tu perki viena, o gauni visai ką kita. Perki kava, gauni šilto pieno su cukrumi.

Belaukiant leidimo palikti Roma.

Velniai nematę, traukiam i McDonald pavalgyti, pasiimti normalios kavos. Jau gerokai po vidurnakčio. Kadangi pagrindine Romos stotis, judėjimas ir žmonių kiekis dar didelis. Viduje aptarnaujantis personalas nespėja suktis, pasiimam maisto, prisėdame, valgom ir prie mūsų prisėda grupele nauju žmonių. 

Netrukus mes jau dalyvaujam apklausoje šitos grupeles, o jie stebina savo valgymo įpročiais. Dar geros pora valandų sudeginta, traukiam laukan, susirandam vėl patrauklu šaligatvį, prisėdame. Aš neduodu ramybės maisto ir gėrimu aparatui, netgi pavyksta ji apgauti, čia jau jo bėdos. Galiausiai sulaukiam ketvirtos ryto. Traukiam i stoti, laukti autobuso, pasirodo laukiam ne ten. Nieko, siek tiek skubėdami nuvykstam kur reikia, netrukus jau sėdim jame. Pasirodo tilpom nevisi. Svarbiausia mes tilpom. Kiek daugiau nei pusvalandis ir mes jau oro uoste, praeinam formalumus, siek tiek palaukiam, pamatydami įvairių nebūtinai gražių istorijų. Ir jau visai netrukus laukiam eilėje i lėktuvą, bei pasitinkam rytine Roma. Dar kelios minutes ir viskas... Kylam, penkios dienos velniškai karstoje Italijos sostinėje baigėsi...

Šitie "parazitai" nusifotografuos, o po to paims po 5 eurus.

Dar vienas gražus pastatas, net neatsimenu kas čia tiksliai, bet ten viršuje buvau. :D

Vaizdas iš viršaus. Matosi siek tiek žalumos.

Tokiu ir panašių griuvėsių tikrai nemažai, pažiūrėti, pasivaikščioti po juos, nieko nekainuoja.

Dar viena bažnyčia, svarbiausia yra laiptai, prisėsti kur.

Katinas, kuris  atrodė kaip miręs. Tiesa vėliau prisikėlė. :)

Vartai, simbolis, kuris dabar tik dar viena detale visame Romos istorijos palikime.

Koliziejus iš kitos, neparadines puses.

Vaizdas iš to turistinio autobuso.

Kažkam eiline diena, o tokie kaip mes...

Tiltas per upe link pilies ir 12 apaštalų skulptūros.

Rytine Roma, belaukiant lėktuvo pakilimo.

Tas pats tiltas per upe naktį.

Daugybe tokiu žinomų pastatu, naktį puikiai apsviestu.

Naktinis gyvenimas Romoje. Judėjimas didesnis nei diena.

Visiškai nesutinkančios fotografuotis zoo gyventojos.