Senai parašytas įrašas
Žmones paprastai yra linkę nevertinti to ką jie turi, ko paprastai turi pakankamai. Ir visai nesvarbu apie ką mes kalbėsim. Laika, pinigus, santykius netgi orą, maistą ar panašiai. Praktiškai visais atvejais vis kažkas bus negerai. Laiko per daug, nėra kuom užsiimti, nuobodu. Pinigu per daug arba per mažai, netgi tuomet kai jų daugiau nei pakanka viskam, norint patenkinanti daugiau nei būtiniausius poreikius. Žodžiu Jus jau turbūt supratote kur aš linkstu. Mes daug lengviau pastebim trūkumus, to ko mums reikia arba bent jau taip atrodo jog reikia. Nei kad tai ką mes jau turime, bei kuom galėtumėm pasidžiaugti, todėl nuolat pabrėždami savo "Nėra, trūksta, reikia".
Kitas dalykas, kuris paliečia praktiškai didžiąja dali žmonių, kurie emigranto. Tai vienatve. Taip galima ir čia sukurti tam tikra aplinka, kuri kažkiek butu artima arba tik eigoje panasetu i ta artima. Tačiau vienu ar kitu laikotarpiu vienatve čia neišvengiamas dalykas. Netgi jeigu pritaikius visas šiuolaikines technologijas ir nuolatos palaikomas rysis su tėvynėje likusiais. Tas rysis vis tiek kitoks ir eigoje tik mažėja. Niekam ne paslaptis, jog šeimose kur emigruoja tik viena puse, yra vos dvi galimybes. Arba šeima pritaikyti prie nauju namu, t.y. Ir jai emigruoti arba pasukti skirtingais keliais ir čia ieškoti būdu naujam gyvenimui...
Jau nekalbu apie kalbos barjerą, nors didelis procentas jaunu tautiečių jau paprastai turi kažkokį anglu kalbos "paketą" ir sugeba bent jau bendrauti. Tačiau tai nėra viskas ko reikia, nes viena yra susikalbėti, kita drąsiai kalbėti. Ka jau kalbėti apie tuos, kurie atvyksta be kalbos visiškai arba tuos kurie savo įsitikinimu save uždaro i "nemokėsiu" rata.
Kitas dalykas, apie kuri mažai kas kalba, o gal netgi retai ir pastebi, tai pats prisitaikymas, įsiliejimas i nauja bendruomene. Ne paslaptis, jog tautiečiai emigravę dažniausiai turi savo bendruomene ir retai arba tik su išimtimis įsilieja i jau egzistuojančia anglu arba kitataučių apsupti. Neretai aplink daug metu gyvenantis kaimynai netgi nežino vieni kitu vardu. Viena vertus čia prisideda mūsų santūrumas, kita vertus, tam tikri nusistatymai. Dažniausiai tik kieme arba pabe bendraujantis anglai, bei "helow" istarantis tautiečiai jokio ryšio taip ir užmezgant.
Nedaug lengviau prisitaikyti reikia ir prie požiūrio i tave. Ne vienas esate girdeja istorijų apie "kitoki" požiūri i žmones Anglijoje, Norvegijoje ar dar kažkur. Tas kitoks požiūris labai priklauso ir nuo jūsų požiūrio ir matymo kampo i ta pati požiūri. Painu, bet būtent taip ir yra. Jeigu vieni sako, jog Anglijoje valytoja dirbti negėda, nes ten tavo darba vertina, o vertina t.y. moka minimumą. Iš kurio galima išgyventi ir dar lieka. Tai nenusako pačio kitokio požiūrio i žmogų tiesa? Tai tiesiog parodo skirtuma kainų arba uždarbio. Tačiau jeigu žmogus sako, jog jam negėda dirbti valytoju, nes su juo pasisveikina kiekvienas praeinantis, pasikalba, paklausia kaip jam sekasi. Kitaip tariant sukuria ramia ir draugiška aplinka tai jau siek tiek kitaip. Žinoma nuo to nei sotus galbūt nebūsi, bet neretai tai irgi svarbu...
Paprastai galime girdėti du scenarijus emigrantu pasakojimu apie gyvenimą kažkur. Vieni pasakoja, kaip visi aplink draugiški, kaip naujakurius priima kaip sava ir visiškai neišskiria iš vietiniu. Kitu atveju galima girdėti apie rasistinius pasisakymus įvairiuose situacijose, didesnius reikalavimus iš naujakuriu ir panašiai. Algų skirtumus ir kitus dalykus. Tai kur čia ta tiesa? Tiesa priklauso nuo požiūrio kampo ir "matau - nematau". Galima "nematyti" tam tikru dalyku, jų nežinoti ir viskas atrodys taip paprastai ir tolygu, jog sudarys būtent pirmini vaizda. Ta, kur aplink viskas gražu, gera ir labai teigiama. Tačiau jeigu pradedi "matyti" arba pastebėti kiekviena dalyką, kuris gal nebūtinai i tave nukreiptas, tačiau tik todėl, jog tu tai girdi. Jeigu palygini vietiniams leidžiamas "lengvatas" ir kitas smulkmenas, pastebėsite, jog nėra viskas gražu ir spalvota...
Pabaigai, mūsų pasirinkimai - mūsų pasekmes. Net jeigu kažkas ir sako, jog daryti reikia taip, anaip, tai jų pasirinkimas - jų pasekmes.
"Įrašas atsirado iš susikaupusiu įvairiu minčių, nusistebėjimu bei pastebėjimu arba nuogirdų, todėl nemėgstantiems nusistebėjimo, galit praskipint"Ganėtinai dažnai tenka girdėti, gal kiek su nuostaba klausytis, žmones sakančius, jog emigracija yra lengvas pasirinkimas. Daugmaž pasirenki lengviausia galima varianta ir važiuoji kažkur, kur viskas daug paprasčiau, lengviau ir šiaip stebuklai. Sustoji akimirkai, pagalvoji ir galvoji tiek to. O mintyse sakai, kad tu žmogau suprastum kiek kainuoja emigracija. Pradžioje grįžtant prie temos, tik emigravęs pradedi vertinti laika, rimtai. Pradedi suprasti kiek jo daug tu kažkada laisvo turėjai. Mano atveju, dirbau 4-5 dienas, pastoviai laisvas savaitgalis, paprastai ir šiaip laisvo laiko "pasidaryti" buvo galima. Kitu atveju gyvenau pas tėvus, be jokios dideles prievoles dirbti. Čia savaime toks poreikis iškyla. Ka jau kalbėti apie pastovu 5-6 darbo dienų savaite, visai kitoki darbo grafika. Kuris paprastai tęsiasi ganėtinai ilgai, daugiau nei puse paros praleidžiu darbe. Rytas dažniausiai prasideda dar daugumai gerai miegant.
Kitas dalykas, kuris paliečia praktiškai didžiąja dali žmonių, kurie emigranto. Tai vienatve. Taip galima ir čia sukurti tam tikra aplinka, kuri kažkiek butu artima arba tik eigoje panasetu i ta artima. Tačiau vienu ar kitu laikotarpiu vienatve čia neišvengiamas dalykas. Netgi jeigu pritaikius visas šiuolaikines technologijas ir nuolatos palaikomas rysis su tėvynėje likusiais. Tas rysis vis tiek kitoks ir eigoje tik mažėja. Niekam ne paslaptis, jog šeimose kur emigruoja tik viena puse, yra vos dvi galimybes. Arba šeima pritaikyti prie nauju namu, t.y. Ir jai emigruoti arba pasukti skirtingais keliais ir čia ieškoti būdu naujam gyvenimui...
Jau nekalbu apie kalbos barjerą, nors didelis procentas jaunu tautiečių jau paprastai turi kažkokį anglu kalbos "paketą" ir sugeba bent jau bendrauti. Tačiau tai nėra viskas ko reikia, nes viena yra susikalbėti, kita drąsiai kalbėti. Ka jau kalbėti apie tuos, kurie atvyksta be kalbos visiškai arba tuos kurie savo įsitikinimu save uždaro i "nemokėsiu" rata.
Kitas dalykas, apie kuri mažai kas kalba, o gal netgi retai ir pastebi, tai pats prisitaikymas, įsiliejimas i nauja bendruomene. Ne paslaptis, jog tautiečiai emigravę dažniausiai turi savo bendruomene ir retai arba tik su išimtimis įsilieja i jau egzistuojančia anglu arba kitataučių apsupti. Neretai aplink daug metu gyvenantis kaimynai netgi nežino vieni kitu vardu. Viena vertus čia prisideda mūsų santūrumas, kita vertus, tam tikri nusistatymai. Dažniausiai tik kieme arba pabe bendraujantis anglai, bei "helow" istarantis tautiečiai jokio ryšio taip ir užmezgant.
Nedaug lengviau prisitaikyti reikia ir prie požiūrio i tave. Ne vienas esate girdeja istorijų apie "kitoki" požiūri i žmones Anglijoje, Norvegijoje ar dar kažkur. Tas kitoks požiūris labai priklauso ir nuo jūsų požiūrio ir matymo kampo i ta pati požiūri. Painu, bet būtent taip ir yra. Jeigu vieni sako, jog Anglijoje valytoja dirbti negėda, nes ten tavo darba vertina, o vertina t.y. moka minimumą. Iš kurio galima išgyventi ir dar lieka. Tai nenusako pačio kitokio požiūrio i žmogų tiesa? Tai tiesiog parodo skirtuma kainų arba uždarbio. Tačiau jeigu žmogus sako, jog jam negėda dirbti valytoju, nes su juo pasisveikina kiekvienas praeinantis, pasikalba, paklausia kaip jam sekasi. Kitaip tariant sukuria ramia ir draugiška aplinka tai jau siek tiek kitaip. Žinoma nuo to nei sotus galbūt nebūsi, bet neretai tai irgi svarbu...
Paprastai galime girdėti du scenarijus emigrantu pasakojimu apie gyvenimą kažkur. Vieni pasakoja, kaip visi aplink draugiški, kaip naujakurius priima kaip sava ir visiškai neišskiria iš vietiniu. Kitu atveju galima girdėti apie rasistinius pasisakymus įvairiuose situacijose, didesnius reikalavimus iš naujakuriu ir panašiai. Algų skirtumus ir kitus dalykus. Tai kur čia ta tiesa? Tiesa priklauso nuo požiūrio kampo ir "matau - nematau". Galima "nematyti" tam tikru dalyku, jų nežinoti ir viskas atrodys taip paprastai ir tolygu, jog sudarys būtent pirmini vaizda. Ta, kur aplink viskas gražu, gera ir labai teigiama. Tačiau jeigu pradedi "matyti" arba pastebėti kiekviena dalyką, kuris gal nebūtinai i tave nukreiptas, tačiau tik todėl, jog tu tai girdi. Jeigu palygini vietiniams leidžiamas "lengvatas" ir kitas smulkmenas, pastebėsite, jog nėra viskas gražu ir spalvota...
Pabaigai, mūsų pasirinkimai - mūsų pasekmes. Net jeigu kažkas ir sako, jog daryti reikia taip, anaip, tai jų pasirinkimas - jų pasekmes.
Komentarai
Rašyti komentarą