Nauja transporto priemone mano gyvenime

Nors mano gyvenime masina yra nebūtina, o ir aplamai mano gyvenime tik pora metu ji egzistuoja, bet čia ji reikalinga. Prieš daugiau nei metus laiko supratęs šį faktą nusipirkau gerokai pagyventa, netgi penkis savininkus pakeitusia masina. Peziukas 307, nuvažiavęs beveik iki mėnulio, tačiau vis dar riedantis. Beje pirmas automatas. Kas buvo kiek keista iš pradžių, bet vėliau leido suprasti, koks tai gėris, ypač stovint kamštyje arba mieste. Per ta daugiau nei metu laikotarpi, mano mašiniukas patyrė visko. Nuo trukusio generatoriaus diržo dukart, ar pradurto duslintuvo. Iki užgesimo viduryje miesto vėlyva vakarą ir stūmimą nuo kelio. Tačiau jis atlaikė praktiškai visas nelaimes ir važiavo toliau. Žinoma kaskart mano pasitikėjimas juo mažėjo, tiesiog su kiekvienu suklupimu aš nežinojau ko iš jo tikėtis toliau.

Tai privedė prie minties, jog peziuko laikas pas mane jau eina i pabaiga. Jau pats laikas butu keisti masina. Kad mintis taptu kažkuo, reikėjo nemažai. Daugiau nei poros mėnesiu ir žinoma savęs įtikinimo. Galiausiai kai jau sau pasakiau, jog tikrai ši mintis vykusi, reikėjo atsakyti i dar visa eile klausimu. Nuo to ko aš noriu, ką aš galiu ir iki to kiek tai realu. Šiuos klausimus atsakyti pavyko per savaite, liko trys variantai ir galiausiai vienas...

Dar prieš kažkiek daugiau nei du metus, kuomet gyvenau Lietuvoje, man visai imponavo Opel Astra. 2007-2009 ar panašiai. Čia atvykęs kuri laika galvojau, jog butu visai nieko variantas tokia įsigyti. Todėl kažkaip taip gavosi, jog galiausiai besirenkant automobili si varianta prisiminiau. Tiesa prisiminiau pačiu laiku, nes jau buvau priėmęs sprendimą, jog man reikia Passat. Taigi mano nusižiūrėta, o galiausiai ir nupirkta masina. Opel Astra, tik kitaip nei kad visur kitur (beveik visur) čia jinai vadinama Vauxhall Astra. O ir metai ne 2007-2009, o siek tiek geresni, naujesnes kartos 2011 metu. Dviejų litru dyzelis ir žinoma vėl automatas.

Bet kol visa tai tapo realybe reikėjo pasiekti nemažai. Visu pirma mano norima masina nuo manęs buvo arti dvi su puse valandos keliones i viena puse. Atstumas tikrai nemažas. Kitas dalykas, norint kad masina nebūtu parduota reikėjo palikti užstatą, o aš net nežinojau kaip ir kas su ja. Juo labiau kad ir paklausti kažko, kai apie mašinas nesuprantu nieko, buvo sunku. Taigi eiline darbo diena paskambinu ir centrą kuris bando parduoti mano norima įsigyti masina. Po keliu minučių pervedu pora šimtu vietines valiutos ir laukiu šeštadienio. Žinoma iki tol kaip eilinis gykas, tiesiog googlinu, skaitau, lyginu, žiūriu ir panašiai.

Galiausiai šeštadienio rytas, kiek po septinių, važiuojam. Apie dešimta valanda mes jau ten, mane pasitinka i močiutes tinkanti moteriškė, kuri plauna ir kitaip prižiūri mašinas. Nukreipia reikiama linkme, po poros minučių aš jau apžiūriu kaip atrodo mano norima masina. Atrodo tvarkinga, prižiūrėta, bet ko norėti jai vos penki metai. Kaip mano vienas draugas sako, čia kaip iš salono. Dar kelios minutes ir bandomasis važiavimas. Jaučiuosi keistokai, ta prasme lyg testuočiau masina, nesuprasdamas apie tai nieko. Penkiolika minučių ir patenkintu veidu grįžtu atgal. Nežinau ką ir sakyti, masina veikia puikiai, viskas veikia. Jokiu braškėjimu ar dar kažko ir svarbiausia atrodo patikimai. Atsisveikinu su ganėtinai didele suma pinigu ir judam namo. Kadangi šeštadienis ir piko metas, tai judėjimas ne toks, koks buvo ryte, tačiau masina išbandyti ir su kiek didesniu greičiu pavyksta. Viskas daugiau nei puiku. Ant kelio stovi gerai, sukibimas geras, kas po mano peziuko atrodo kaip dar vienas stebuklas.

O ką jau kalbėti apie naujoves, kurios naujos žinoma tik man. Kad ir ta pati laisvu ranku įranga kalbant telefonu, automatiškai besijungiančios šviesos, valytuvai ir panašiai. Ir žinoma pigesnis išlaikymas. Šimtu svaru pigesnis keliu mokestis bei žinoma pati masina taupesne kuro atžvilgiu.

Žinoma ne Passat ir ne vos ne visu perkamas čia BMW, bet aš laimingas.